Fizinis aktyvumas – tai skeleto bei raumenų sukeliami kūno judesiai, kuriems atlikti sunaudojama daugiau energijos nei ramybės būsenoje. Fizinis aktyvumas yra būtina ir neatskiriama sveikos gyvensenos dalis, teigiamai veikianti vaiko, o vėliau ir suaugusiojo sveikatą.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad reguliarus fizinis aktyvumas yra viena esminių geros sveikatos ir gerovės prielaidų. Jis naudingas psichikos sveikatai – mažina nerimo, depresijos atsiradimo tikimybę. Fizinis aktyvumas padeda palaikyti normalią kaulų ir raumenų funkciją, jis siejamas ir su kita sveikatai palankia elgsena, ypač sveika mityba, nerūkymu. Vaikams judėti naudinga, nes pagerėja gebėjimas susikaupti, o tai teigiamai įtakoja mokymąsi, be to, vaikystėje išsiugdytas įprotis būti fiziškai aktyviam formuoja ir suaugusiojo gyvenseną. Tuo tarpu fizinis pasyvumas yra vienas iš keturių svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, taip pat antro tipo diabeto, storosios žarnos vėžio rizikos veiksnių ir dažniausiai tiesiogiai siejamas su nutukimu.

Fizinio aktyvumo poveikis vaikams ir paaugliams: 

• stimuliuoja viso organizmo gyvybinę veiklą ir augimo procesus;
• gerėja funkcinės organizmo galimybės, palengvėja organizmo prisitaikymas prie kintančių aplinkos sąlygų;
• tobulina dar neišvystytą organizmo termoreguliaciją;
• didina nespecifinį organizmo imunitetą ir atsparumą nepalankiems išorės veiksniams;
• teigiamai veikia visas raumenų grupes;
• formuojami nauji motoriniai įgūdžiai, lavinama jėga, greitumas, vikrumas, ištvermė, koordinacija ir pusiausvyra;
• mažėja streso hormonų lygis kraujyje, o tai ypač aktualu vyresnių klasių moksleiviams;
• daugiau sunaudojama energijos, sumažėja vaikų nutukimo pavojus;
• gerėja kaulų mineralizacija ir didėja kaulų tankis, ypač raumenų prisitvirtinimo vietose;
• gerėja nuotaika, mažėja vienatvės, nerimo, per didelio jautrumo ir depresijos simptomai;
• didėja protinis darbingumas, gerėja miegas;
• didėja pasitikėjimas savimi ir pasitenkinimas gyvenimu, daugėja galimybių savirealizacijai;
• gerėja gebėjimas bendrauti ir socialinė vaikų adaptacija.

Fizinio aktyvumo rekomendacijos:

• Vaikai ir jaunimas nuo 5 iki 17 metų turėtų būti fiziškai aktyvūs bent 60 min. kiekvieną dieną. Fizinė veikla turėtų būti vidutinio intensyvumo.  Bent 3 kartus per savaitę turėtų būti įtraukta fizinė veikla stiprinanti kaulus bei raumenis.
• 18 – 64 metų žmonės turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla bent 150 min. per savaitę arba didelio intensyvumo fizine veikla 75 min. per savaitę. Raumenų stiprinimui skirta fizinė veikla turėtų būti atliekama bent 2 kartus per savaitę.

• 64 ir vyresnio amžiaus žmonėsturėtų užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla bent 150 min. per savaitę arba didelio intensyvumo fizine veikla 75 min. per savaitę. Raumenų stiprinimui skirta fizinė veikla turėtų būti atliekama bent 2 kartus per savaitę. 3 ar daugiau dienų per savaitę rekomenduojama atlikti pusiausvyrą gerinančius pratimus siekiant išvengti kritimų ar kitų traumų.

Turintys sveikatos sutrikimų ir negalintys būti fiziškai aktyvūs pagal rekomendacijas, turėtų užsiimti fizine veikla kiek įmanoma dažniau pagal savo sveikatos galimybes.

Parengė

VSP specialistė Ieva Pečiulienė

Gegužės 31 d. 17 val. susitikime Karlskronos aikštėje, kur drauge su Linksmuoju lagaminu į orą leisime burbulus milžinus. Tai šventė, kurios metu žadinsime ne tik mažųjų, bet ir suaugusiųjų smalsumą, geranoriškai dalinsimės informacija tabako prevencijos tema ir/ar individualiai atsakysime į klausimus šia tema.

Šiuo renginiu norima atkreipti dėmesį į tai, kad:

• Rūkydami kenkiate ne tik savo pačių, tačiau ir aplinkinių, ypač vaikų, sveikatai. Pavojingų, ligas sukeliančių medžiagų koncentracija smilkstančiuose cigaretės dūmuose yra didesnė nei dūmuose, kurie įtraukiami per cigaretės filtrą.
• Rūkymas gali turėti įtakos lytinėms funkcijoms ir vaisingumui. Jis taip pat didina persileidimų, negimdinio nėštumo, apsigimimų tikimybę. Rūkymas gali lemti mažesnį naujagimio svorį ar motinos pieno stygių.
• Pastebėta, kad rūkančių tėvų vaikai kur kas dažniau nei nerūkančių serga bronchitu, bronchine astma, ausies uždegimu, kraujo, smegenų, plaučių vėžiu. Vaikai ypatingai greitai perima suaugusiųjų elgesio modelius, tad rūkančių tėvų vaikai kur kas dažniau pradeda rūkyti.

Dalyvaudami šventėje galime būti pavyzdžiu savo ir kitų vaikams. Kartu praleistas laikas vienija, stiprina ir įkvepia džiaugsmu.

Renginys viešas. Jo metu gali būti filmuojama ir fotografuojama.

KLAIPĖDOS LOPŠELIO-DARŽELIO ŠERMUKŠNĖLĖ 2018–2020 METŲ EKSTREMALIŲJŲ SITUACIJŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ PLANAS

Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema http://gpis.vpgt.lt/

Lietuvos pasiruošimo ekstremaliosioms situacijoms svetainė http://www.lt72.lt/

Ugniagesių gelbėtojų mokykla http://www.ugm.lt/lt/video_galerija/civilines_saugos_mokomieji_filmai.html/

Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu ir pasireiškianti karščiavimu, bėrimu ir kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimu. Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų. Tymų infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Iš infekuoto asmens tymų virusas išsiskiria per kvėpavimo takus, pradedant pirmomis ligos dienomis, iš viso 4-7 dienas. Pagrindinis perdavimo būdas – oro lašelinis. Tymams imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Tymų inkubacinis periodas trunka nuo 7-9 iki 17, kartais – iki 21 dienos. Liga prasideda karščiavimu, kosuliu, sloga, akių junginių uždegimu. Po 1–2 dienų nuo ligos pradžios išberia, pirmiausia – galvos srityje, vėliau bėrimas „leidžiasi“ žemyn, apima liemenį, galūnes. Bėrimui nykstant, jo vietoje dar kurį laiką išlieka rusva pigmentacija. Sergant tymais, dažnai dar prisideda viruso sukeltas plaučių uždegimas, gerklų pakenkimas, rečiau – smegenų uždegimas (encefalitas). Dažniausios tymų komplikacijos – pneumonijos, laringitai, otitai. Retais atvejais gali komplikuotis encefalitu. Tymai dažniausiai diagnozuojami kliniškai, pagal tipinius simptomus, bėrimus. Diagnozei patvirtinti atliekamas tymų viruso IgM antikūnų tyrimas. Sergant tymais, priklausomai nuo būklės sunkumo, būtina paciento izoliacija namuose arba ligoninėje. Specifinių tymų gydymo priemonių nėra, taikomas simptominis gydymas. Efektyviausia priemonė skiepai.

Parengė

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė

Ieva Mažeikaitė

Prašymai mokytis 2019–2020 mokslo metais, prisijungus prie Klaipėdos miesto savivaldybės interneto svetainės (klaipeda.lt) paskyros „Priėmimas į mokyklas“, pradedami registruoti:

• nuo š. m. vasario 7 d. 10 val. į I–IV gimnazines klases, 9–10 jaunimo ir specialiąsias klases, I–III socialinių įgūdžių ugdymo klases;
• nuo š. m. vasario 12 d. 10 val. į 6–8 klases;
• nuo š. m. vasario 19 d. 10 val. į 5 klases;
• nuo š. m. vasario 26 d. 10 val. į 2–4 klases;
• nuo š. m. kovo 5 d. 10 val. į 1 klases.

Plačiau skaitykite visą įsakymą

Antibiotikai – vaistai, kurie naudojami siekiant išvengti bakterinių infekcijų arba jas gydyti. Tačiau netinkamai juos vartojant atsiranda atsparumas antibiotikams. Atsparumas antibiotikams yra natūralus reiškinys, kurį sukelia bakterijų genų mutacijos. Tačiau per gausus ir netinkamas antibiotikų vartojimas paspartina antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą ir plitimą. Veikiamos antibiotikų, jiems jautrios bakterijos žūva, o atspariosios gali toliau augti ir daugintis. Šios atsparios bakterijos gali plisti ir sukelti infekcijas tiems žmonėms, kurie antibiotikų nevartoja. Atsparumas antibiotikams padidina sveikatos priežiūros kaštus, prailgina gydymo ligoninėje laiką bei didina mirtingumą. Atsparių bakterijų sukeltas infekcijas gydyti labai sunku: įprastai vartojami antibiotikai nebėra veiksmingi ir gydytojai turi parinkti kitus. Dėl to tinkamas pacientų gydymas gali būti pradėtas per vėlai, gali kilti komplikacijų ar infekcija net gali baigtis mirtimi. Be to, pacientui gali reikėti intensyvesnės priežiūros bei alternatyvių ir brangesnių antibiotikų, kurie gali turėti žalingesnį šalutinį poveikį. Atsparumas plinta dėl per didelio antibiotikų suvartojimo ir neatsakingo vartojimo, taip pat dėl prastos infekcijų prevencijos ir kontrolės.

Siekiant užkirsti kelią antibiotikų atsparumui reikia:

• Trukdyti plisti infekcijoms reguliariai plaunant rankas, praktikuojant tinkamą maisto higieną, vengiant artimo kontakto su sergančiu žmogumi ir skiepijantis reikiamu metu.
• Vartoti antibiotikus tik su gydytojo paskyrimu.
• Suvartoti visą paskirtų antibiotikų kursą.
• Niekada nevartoti antibiotikų likučių.
• Niekada nesidalinti antibiotikais su kitais.

Gripas – tai ūminė kvėpavimo takų infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu. Skirtingai nuo kitų kvėpavimo takų infekcijų, gripas sukelia ūmią ligą ir yra pavojingas dėl sukeliamų komplikacijų. Tai viena dažniausiai epidemijomis pasireiškiančių ligų. Kasmet gripu suserga 5-10 proc. gyventojų. Lietuvoje, sergamumo gripu padidėjimas stebimas rudens – žiemos sezonu.

Gripu galima užsikrėsti nuo užsikrėtusio ir sergančio žmogaus. Gripo virusas plinta kartu su seilių dalelėmis čiaudint, kosint. Seilių dalelės pasklinda ore, nusėda ant paviršių. Į kito žmogaus organizmą jos patenka įkvėpus arba užterštomis rankomis palietus akių, nosies, burnos gleivinę, užsikrėtęs gripo virusu žmogus suserga per 24-72 val.(vidutiniškai 48 val.).

Gripui būdinga staigi pradžia, aukšta temperatūra (didesnė nei 38°C), sausas kosulys, gerklės, galvos ir raumenų skausmas, nuovargis ir silpnumas. Retai pasitaikantys gripo simptomai yra šleikštulys, vėmimas, pilvo skausmas, viduriavimas

Gydymui vartojami dviejų vaistų grupių medikamentai:
– Nukleozidų analogai – proteino M2 inhibitoriai;
– Neuraminidazės inhibitoriai.
Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.

Skiepai yra pati efektyviausia priemonė, apsauganti nuo gripo ir jo sukeliamų komplikacijų: pneumonijos, bronchito, ausų uždegimo, sinusito, lėtinių ligų paūmėjimo ir kitų. Skiepytis rekomenduojama kiekvienais metais prieš prasidedant gripo sezonui. Pasiskiepyti nuo gripo Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja daugumai žmonių, o ypač šiems rizikos grupių asmenims:

• 65 m. ir vyresniems asmenims;
• nėščiosioms;
• asmenims, gyvenantiems socialinės globos ir slaugos įstaigose;
• asmenims, sergantiems lėtinėmis širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų ligomis, lėtinėmis ligomis susijusiomis su imuniniais mechanizmais, piktybiniais navikais;
• sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams.